LRT TELEVIZIJOS laidoje „Stilius“, neurologas Jokūbas Fišas, kuris nuol gilinasi į smegenų paslaptis, tikina – protas valdo ligas, todėl optimistai gyvena lengviau. Arba – galima sirgti, bet negalima jaustis ligoniu, anot jo – daugelis dalykų yra smegenų galios reikalas.
„Optimizmas ir geranoriškumas gydo ligas. Optimistai ir nuo vėžio pasveiksta“, – įžvalgomis dalijasi medikas.
Neurologija – ne tik apie optimizmą. Pasak gydytojo, ji reikalauja beprotiškai daug žinių, mokslai yra sunkūs, o tobulumas – sunkiai pasiekiamas. Tačiau savo pasirinkimu neurologas niekada nedvejojo.
„Šeimoje jokių gydytojų nėra. Senelis tik turėjo vaistinę Tauragėje. Jokių kitų sąsajų su medicina nebuvo, tačiau lankiausi poliklinikoje ir man labai patiko vienas medikas – neurologas. Man jis patiko kaip žmogus, jo laikysena, bendravimo maniera ir taip įkrito į širdį. Baigus mokyklą reikėjo pasirinkti specialybę, tai aš beveik nedvejodamas pasirinkau mediciną. Mūsų klasėje daug mokinių pasirinko mediciną“, – pasakoja J. Fišas.
Beveik trisdešimtmetį ligoninėse dirbęs specialistas pripažįsta, labiausiai jį įkvepia sėkmės istorijos, kai pasveiksta beviltiški ligoniai, o tokių Jokūbo praktikoje būta ne vieno. Įsimintiniausia – avarijoje sužalotos moters drama.
„Buvo jau viskas. Ją komoje perkėlė pas mane. Staiga vieną dieną ji pakėlė akis ir pasižiūrėjo į ikoną, kol jos mama meldėsi šalia. Nuo to laiko, ji pradėjo sparčiai taisytis. Aišku, kadangi vyras rūpinosi, tai mes skyrėme jai viską. Jis pirko visus vaistus, kokius tik rasdavau literatūroje. Galbūt tas padėjo, galbūt pono Dievo įsikišimas. Mes, medikai, esame tik instrumentai, kaip ir kunigai ar mokytojai.
Ji atsikėlė, pradėjo vaikščioti, protauti. Išrašėme ją namo – stebuklas“, – įsitikinęs gydytojas.
Sunki liga ir mirtis ne visada vienas kitą palydintys veiksmai, o stebuklai dar vis ištinka. Medicinos mokslų daktaras net mirties tema samprotauja stebuklingai.
„Aš manau, kad mirties nėra. Tai yra perėjimas iš vienos būklės į kitą. Tai nebūtinai yra reinkarnacija, kad atgimstame kitame, bet pereiname iš vieno būvio į kitą. Šitas autobusas tik nešioja mūsų sielą, o ji – niekur neprapuola. Materialus kūnas prapuola, bet esybė nemiršta, ji virsta kažkuo kitu, tiesiog mes to neprisimename. Mirties nereikia bijoti, bijoti reikia kančios priešmirtinės“, – teigia neurologas.
Tęsdamas mirties ir gyvybės temą, gydytojas krypsta į kvantinę fiziką – nors dar mažai ištyrinėtą, bet jam susidomėjimą keliančią sritį. Pats Jokūbas turi neįtikėtiną istoriją su ką tik gimusiu sūnumi ir ką tik anapilin iškeliavusiu tėvu.
„Tai – asmeninis dalykas, jį sunku suprasti. Kai tėtis mirė, mes su žmona parvažiavome namo ir buvo neseniai gimęs vaikas, jam buvo trys mėnesiai. Žmona stovi su vaiku ir staigiai jis atsisuka į vieną pusę ir pradeda juoktis. Pradeda juoktis taip, kaip juokiasi suaugęs žmogus, jis krykštauja. Jis nesijuokė iki to ir nesijuokė po to, paprastai vaikai žymiai vėliau pradeda juoktis. Mes supratome, kad tėtis atėjo, o jis buvo labai linksmas ir visų mylimas žmogus ir labai tą vaiką mylėjo. Tai – vienas iš pavyzdžių, kuriuos mačiau ir kurių neužmiršiu niekada“, – sako jis.
Jokūbas didžiuojasi savo dukra Ūla, žinoma mokslininke, kuri šiuo metu su šeima gyvena ir dirba Amerikoje. Mažyliui sūnui – 17 metų, tad dabar jam tenka išgyventi paauglystės iššūkius.
„Duktė yra profesorė Harvarde, dirba su kamieninėmis ląstelėmis. Aš manau, kad ji – pati garsiausia lietuvė užsienyje. Ji gyveno daugiau su mama, nebuvo jokių problemų. Su sūnumi reikia visuomet būti įsitempusiam, kontroliuoti ir savo emocijas, tačiau nieko baisaus, manau, ir aš nebuvau geras paauglys“, – šypsosi gydytojas.
Pats J. Fišas gimė Vilniuje, bet augo Žemaitijoje. Ten jo tėvas gavo paskyrimą dirbti, tačiau didžiausią įtaką Jokūbui darė senelis.
„Mano senelis buvo rusų kalbos katedros vedėjas. Atvažiuodavo pas mus iš Vilniaus, išmokė mane skaityti ir rusiškai, ir lietuviškai, mokėjau jau nuo 5 metų, vėliau mane egzaminuodavo, prašydavo papasakoti, kaip suprantu apsakymus. Vienas iš šviesiausių žmonių, sutiktų gyvenime. Ne veltui kelios knygos apie jį parašytos“, – atsimena gydytojas.
Daug po pasaulį keliaujantis medikas tikras, jog kelionės ne tik patenkina smalsumo jausmą, bet ir padeda puoselėti sveikatą bei ilgaamžiškumą. Pats visada jas rekomenduoja senjorams.
„Kelionės pailgina gyvenimą. Sakoma, jog viena valanda mankštos prailgina gyvenimą 3 valandomis, aš manau, kad kelionės irgi. Kuriasi nauji neuroniniai ryšiai“, – tikina gydytojas,
Praeitais metais Jokūbo išleista knyga apie kūno ir proto sveikatą sukėlė ažiotažą. Daktaras neslepia, kančių rašydamas išgyveno nemažai.
„Gydymas reikalingas tada, kai jau atsiranda problema. Tačiau pagrindinis dalykas yra perspėti apie tą problemą, užbėgti jai už akių. Profilaktikos centras yra vertingesnis už 100 eurų vertės gydymą.
Yra keli banginiai. Vienas iš jų – mityba, antras – fizinis aktyvumas. Dabar yra laikoma, jog būtent jis yra visų ligų prevencija“, – sako Jokūbas.
Trečiuoju sveikatai svarbiu faktoriumi gydytojas įvardina gerą miegą, o labiausiai žalojančiu – stresą.
„Dideli išbandymai mus stiprina, stiprus, didelis stresas mus stiprina. Jeigu nežūname – esame stipresni. Tačiau lėtinis stresas žudo. Pats stipriausias stresas – skyrybos. O šimtasis – pasiruošimas Kalėdoms“, – pasakoja neurologas.
Parengė Emilija Balcerytė
