Tarp skirtingų polių – be priešpastatymų
L.S. išprovokavo neurologą piktybišku klausimu: “Ar jo, gerai kotiruojamo neurologo, ambicijų nežeidžia darbas slaugos ligoninėje?”
“Aš jį lyginu tik su reanimacija. Paprastai, žmogui diagnozė jau nustatyta, ligos žinomos, reikia tikrai jį palaikyti ir tas palaikymas yra šventas dalykas. Pats švenčiausias. Jaunam daktarėliui mano darbas gali atrodyti ne lygis, bet ne vieta daro žmogų, o žmogus – vietą. Jei čia dirbant yra didelis pasisekimas, žmonės nori, žino, pažįsta, tai didesnė garbė nei dirbti kur klinikose ar specligoninėje. Tik kvailas žmogus gali jaustis diskriminuojamas”. Neurologijos skyriaus vedėjo darbas Tyzenhauzų ir Pšesdeckių rūmuose įsikūrusioje universitetinėje slaugos ligoninėje nėra pirmoji gyd. J.Fišo darbovietė. Aspirantūrą baigė Santariškėse, kurį laiką ten dirbo gydytoju, paskui Senamiesčio poliklinikoje, buvusioje I tarybinėje ligoninėje (Šv. Jokūbo), Lietuvos dviračių rinktinės sporto gydytoju. “Bet šiaip nelakstęs per darbus”, – patikslina visas darbovietęs deklaravęs daugiau nei trisdešimties metų stažą turintis neurologas. Į tą laiką sutilpo ir stažuotė JAV per patį atgimimą Lietuvoje, dėl ko, likimo ironija, sužlugo disertacija.
“Praterioto” laiko neieškant
Gyd. J.Fišo mokslinio darbo vadovas buvo neurologas prof. Petras Visockas. Per jo ryšius disertacijos gynimas buvo paskirtas Patriko Lumumbos Tautų draugystės universitete, kuris Maskvoje užima visą rajoną, o mokslinis vadovas ir tarybos pirmininkas buvo profesorius Michailas Martynovas. “Jis buvo kietas – buvęs “frontovikas”, tikras mokytojas ir tikras lyderis”. Aspirantas, išsilaikęs kandidatinio minimumo egzaminus, išvyko į Ameriką, kur tuomet mokėsi dukra Ola. “Grįžtu į Lietuvą 1991 metų gegužį – į visiškai po sausio įvykių nuo Sovietų Sąjungos atsiskyrusią Lietuvą. Mano vadovą (jis buvo partinės organizacijos sekretorius) atstatydino iš prodekanų, vos iš katedros neišvarė – kaip komunistą sunaikino sutriuškino. Aš nebegaliu vykti gintis j Maskvą. nes su ja jau visai kiti valstybiniai santykiai, galvoje irgi sumaištis. Pagalvojau – tai ir nereikia”. Apsiginti buvo galima vienu būdu – reikėjo pakeisti mokslinio darbo vadovą. “Aš negalėjau jo išduoti, nors viena kolegė taip ir padarė. Tik abejoju ar šiaip “kainai” daktarei toks manevras išėjo į naudą – išdavikų niekas negerbia”.
Dabar neetatinio Vilniaus universiteto praktikos vadovo ir lektoriaus disertacija apie galvos smegenų kraujotakos nepakankamumą sergant obstrukcinėmis plaučių ligomis guli darbo kabinete. Gyd. Fišo draugai, pažįstami, kaip susitarę aiškina, kad apsiginti darbą svarbu pensijai. Tačiau gyd. J.Fišas praradimo – praterioto laiko ir pasenusios disertacijos – nesureikšmina.
Medikų devizas
“Tikrasis Įvertinimas yra tai, kiek tu padarei gero, padėjai žmonėms, o tai nuo vardo absoliučiai nepriklauso. Tarp mokslinio darbo ir praktinės medicinos – jokios koreliacijos’’.
Pas gyd. J.Fišą plūsta ligoniai konsultuotis ir į ligoninę, ir į medicinos diagnostikos centrą – visur. Be to, neurologas su Birutės Mikalauskienės personalinės Įmonės profesorių grupe važinėja konsultuoti po Lietuvą. Nei visų šių darbų, nei paskaitų ir studentų mokymo neurologas nepriešpastato. “Hipokratas arba Eskulapas yra ir darbo Grybo gatvėje, ir slaugos ligoninėje dievas. Nėra atskirų dievų.” Nors darbo specifikos skirtumų, prasitaria, yra. Į Medicinos diagnostikos centrą ateina turtingi žmonės, su savo fokusais, kaprizais. Jie nusiskundimus pradeda pasakoti maždaug taip: “Bestatant antrą namą Trakuose prie ežero, aš pajutau… Arba “Staiga parkritau ant savo jachtos denio…”. Jie, aišku, išsyk bando parodyti gydytojui vietą. Darbas su sunkiais ligoniais, kurie slaugos ligoninėje slaugomi po insulto, paralyžiuoti – kita specifika. “Bet visas darbas susideda iš nelaimių ir bandymo kažkaip padėti. Iš esmės mūsų darbas yra liūdnas, bet arba esi gydytojais, arba tik juo vadiniesi.
Medikų devizas, kad degdamas kitiems sudegi pats, yra tikrovė. Neigiamų emocijų mūsų darbe yra žymiai daugiau. Ateina, kaip dabar prisimenu žmogus, skundžiasi, kad atmintis prastėja. Kai išsipasakojo, sakau, kad nėra čia kuo skųstis – man dar daugiau prastėja. O padarom tyrimus – smegenų auglys kaip obuolys. Baisiausia, kai turi tyrimų rezultatus ir turi žmogui pasakyti jų rezultatus, nuraminti, surėdyti kaip jam gyventi toliau. Kartais net kalbėt negali kaip širdį suspaudžia”.
Kad neurologą gerbia ir myli kolektyvas, sako supratęs pernai, per tėvo laidotuves. Grigorijus kišas buvo žinomas advokatas, sąjūdžio veikėjas. “Suėjo visa ligoninė. Pamačiau, kam esu svarbus. Nuo tavęs tokiomis aplinkybėmis niekas nepriklauso, neturi nei įtakos kolektyvui, nei gali būti jam naudingas, o atėjo visi. Kita vertus, daug tų, kurie galvojau, bus šalia sunkią valandą, neatėjo”.
Jokūbas Fišas – jaunesnysis
Savo didžiuoju guru gydytojas vadina senelį Joną Sokolovą. Charizmatiškam pedagogui, bibliotekininkui ir poetui gydytojas dėkingas už įdomią vaikystę, jo perduotą knygų “rijimo” aistrą, tebesitęsiančią ligi šiol, nejučia įdiegtą susidomėjimą lotynų posakiais ir patarlėmis, kuriomis medicinos studentas vėliau gąsdino nuostabią lotynų kalbos dėstytoją. Senelio legendos dėka stipriai pakilo Jokūbo Fišo reputacija tarp medicinos fakulteto dėstytojų. Kai studentas už įvairius prasikaltimus buvo siunčiamas pas dekaną, nė karto nebuvo rimtai nubaustas.
Jokūbas Fišas – jaunesnysis gimė mažiau nei prieš metus – pernai liepos 21 dieną. Sūnų padovanojo antroji neurologo žmona Eglė (32). Su medicina ponia Eglė neturi nieko bendro – ji istorikė. Apie pirmąją santuoką gydytojas nelinkęs atvirauti – sako, kad tai pernelyg asmeniška. Tačiau akivaizdu, kad tėvas didžiuojasi dukra Ūla Jurkūnas (30). Ji – okulistė, dirba Masačiusetso ligoninėje. Neseniai perspektyvi gydytoja Harvardo universiteto teikimu stažavosi Japonijoje, kur mokėsi unikalios ragenos persodinimo metodikos.
Jaunystėje gydytojas žaidė tinklini, važinėjo dviračiu, lankė lengvąją atletiką, štangą kilnojo. “Daugiausiai. kur buvau pažengęs, yra tinklinis”. Dabar gyd. J.Fišas reguliariai sportuoja sostinės pramogų ir laisvalaikio centre “Forum Pajace”, nes mano, kad tai būtinai reikalinga nusodinti negeroms darbo emocijoms, nerimui. Be senojo pasaulio istorijos ir kelionių, kita tikra neurologo aistra yra gyvūnai. Bute senamiestyje gydytojas laiko katę su katinu – komišreksę ir siamą. Beje, katiną kaip vaikystėje senelis anūką, dabar vadina Kuba.
LIETUVOS SVEIKATA
Solveiga Potapovienė
Nr. 16 (700)
2007 Balandžio 19-25 d.
