Ant mediko Jokūbo Fišo vizitinės kortelės po pavarde yra toks užrašas: „Aukščiausios kategorijos neurologas”. Gydytojas dirba net penkiuose darbuose: dėsto, dirba ligoninėje, konsultuoja važinėdamas po Lietuvą ir kt., bet vis vien kuklinasi: „Per daug savęs nesureikšminu. Esu gydytojas, ir tiek. To gydytojo, kuris atlieka savo pareigas kaip misiją, ir darbo rezultatai geresni. Aš nežinau, ar šis darbas yra mano misija. Bet mano darbas – gydyti žmones ir jiems padėti. Ar aš dirbu iš pašaukimo, gali pasakyti tik kiti žmonės”.
Ką gydo neurologas?
Neurologija artima daugeliui specialybių. Na, bet dažnai sakoma, kad visos ligos yra dėl nervų, ir čia yra tiesos. Mes nesam psichiatrai, bet žmonės, kamuojami neurozių, esant vegetaciniams sutrikimams ateina būtent pas mus. Ne dažnas iškart kreipiasi į psichologą ar psichiatrą.
Tai jūs turite būti ir geras psichologas…
Be abejo. Visų profesijų žmonės turi būti psichologai. O gydytojui tai šventa pareiga todėl, kad būtinas ryšys tarp žmogaus ir gydytojo, gydytojas turi suprasti savo pacientą. Manau, kad mokėjimas būti geru psichologu ir parodo, ar žmogus dirba pagal pašaukimą. Juk gali būti ir taip, kad koks nors kaimo senukas yra daug geresnis psichologas už kokios nors tarptautinės psichologų draugijos narį. Tai yra įgimta.
Kaip padedate susirgusiems žmonėms išgyventi krizę?
Kai gana jaunas žmogus staiga sunegaluoja, jis reaguoja labai skaudžiai. Pavyzdžiui, jį suparalyžiuoja, kai jis kupinas gyvenimo planų. Bandome padėti patys, palaikyti. į pagalbą kviečiame ir psichologus.
Kaip pasukote mediko keliu?
Čia jau nuo vaikystės Nuėjau j polikliniką, man ten patiko vienas toks gydytojas, po to kita gydytoja. Ir taip susiformavo nuostata, kad aš irgi turiu toks būti.
Kodėl būtent neurologas, o ne, pavyzdžiui, chirurgas?
Chirurgas turi būti labai nagingas, daugiau dirba rankomis. O aš supratau, kad man labiau patinka dirbti galva.
Kaip profesija veikia jūsų gyvenimą ne darbo metu?
Kaip padedate susirgusiems žmonėms išgyventi krizę?
Kai gana jaunas žmogus staiga sunegaluoja, jis reaguoja labai skaudžiai. Pavyzdžiui, jį suparalyžiuoja, kai jis kupinas gyvenimo planų. Bandome padėti patys, palaikyti. į pagalbą kviečiame ir psichologus.
Kaip pasukote mediko keliu?
Čia jau nuo vaikystės Nuėjau j polikliniką, man ten patiko vienas toks gydytojas, po to kita gydytoja. Ir taip susiformavo nuostata, kad aš irgi turiu toks būti.
Kodėl būtent neurologas, o ne, pavyzdžiui, chirurgas?
Chirurgas turi būti labai nagingas, daugiau dirba rankomis. O aš supratau, kad man labiau patinka dirbti galva.
Kaip profesija veikia jūsų gyvenimą ne darbo metu?
Aš visuomet daktaras. Kelionėse būnu daktaras. Susitinku su draugais, jie klausinėja įvairiausių su darbu susijusių dalykų: tiek pirty, tiek klube. Esu nuolatinis konsultantas.
Jūsų žmona tikriausiai jaučiasi saugi, kai vyras – gydytojas.
Žinoma. Visi žmonės jaučiasi saugesni, kai šalia yra gydytojas.
Kaip apibūdintumėte save?
Norėčiau apie save galvoti kaip apie žmogų, kuris pasiruošęs padėti kitiems. Man lengviau pasakyti, koks aš nenorėčiau būti. Tai klastingas, godus, melagis, apgavikas. Toks ir stengiuosi nebūti. Būtent tokias savybes turinčių žmonių aš ir nemėgstu.
Kas, jūsų nuomone, yra tuštybė?
Tuštybė – tai kai žmogus sąmoningai susikuria dalykų, kurių nėra. Ir tie dalykai dažniausiai sukasi apie patį save. Tuštybės yra labai daug politikoje, žurnalistikoje, įvairiuose realybės šou. Tuštybė yra iliuzijos, kurios visiškai niekuo neparemtos. Pavyzdžiui, žmogus yra įsitikinęs, kad jis yra didis. Gal jis turi garsų vardą, užima aukštą postą, o iš tikrųjų tai – tuščia vieta. Jei iš jo atimsi tą vardą, tą postą ir paprašysi praktiškai įrodyti, ko jis yra vertas, pasirodys, kad jis yra niekas. Tai yra tuštybė ir jos yra tikrai daug.
Ar savyje niekada neužtikote tuštybės?
Jaunystėje gal ir buvo. įsivaizduodavau, kad esu kažkas daugiau, nei iš tikrųjų buvau. Kai vėliau pamatai realias savo galimybes, ta tuštybė atrodo juokinga. Niekinga.
Kokie jūsų draugai?
Draugai – „nesukti“. Daugiausia tai mokslo draugai. Per septynerius studijų metus turi galimybę gerai pažinti tave supančius žmones. Ir taip iš didelės grupės žmonių lieka tie. kurie tau arčiausiai širdies ir kuriems tu arčiausiai širdies.
Kas yra svarbiausia auklėjant vaikus?
Pirmiausia – tvirtos moralinės nuostatos. Kai žinai, ko iš vaiko reikia reikalauti. Turi nubrėžti griežtas ribas, bet laisvės taip pat turi būti pakankamai. Ribos -dešimt Dievo įsakymų, moralinės normos. Negalima vaiko “perspausti“, neduoti jam įkvėpti. Tuomet lieka nelaimingi ir tėvai, ir vaikai.
Kaip bendraujate su moterimis?
Turite omenyje su žmona? (Ne – E.B.). Moters ir vyro santykiai per visą žmonijos istoriją labai apibrėžti ir sąlygojami lyčių santykių. Kitokie ir būti negali, ypač pradinė bendravimo stadija. O kai esi vedęs ir neieškai jokių nuotykių, tai ta erotika nueina į antrą planą ir išnyksta. Tuomet santykiai pasidaro tik dalykiški ir draugiški.
Kas moterį daro negražią?
Moterį graužiantys vidiniai prieštaravimai. Kai moteris konfliktuoja pati su savimi, jaučia didelį nepasitenkinimą gyvenimu, savimi, aplinka, tuomet ji tampa negraži. Tuo tarpu moteris, kuri patenkinta savo gyvenimu ir jos viduje harmonija – kad ir kokia ji butų, ji visuomet bus graži. Jei “Mis Pasaulis” vidinis pasaulis bus neharmoningas, ji nebus graži.
Koks jūsų požiūris į ištikimybę?
Neištikimybė yra vagystė, o vagystė – tai didžiausias “griekas“. Ir neištikimybė, ir apgavystė, ir netgi žmogžudystė yra atėmimas. Visos nuodėmės galų gale suvedamos j vagystę.
Koks turi būti geras vyras?
Patikimas žmogus.
Kokį vyrą galima vadinti džentelmenu?
Yra toks anekdotas: išeina ponas visiškai nauju kostiumu, visas „pasidabinęs“, užkliūva už katės ir įkrinta į balą. Atsikėlęs jis nepavadina katės niekaip kitaip, tik kate. Va, čia yra džentelmenas. Rimčiau – tai žmogus, kuris turi savo vyriškumo tradicinius principus, jų laikosi ir yra jiems ištikimas.
MOTERS SAVAITGALIS / Džentelmenas
Eglė Barzdaitytė
2003 m. rugpjūčio 28 d.
