„Naudotis vis tais pačiais smegenų vingeliais – patogiau. Mąstyti kūrybiškai reikia daugiau energijos, – tvirtina neurologas Jokūbas Fišas.
„Įsivaizduokite smegenis kaip spintą su stalčiukais, į juos patenka visi mūsų potyriai. Tuos stalčiukus jungia milijardai ryšių. Ir vaikų, ir suaugusiųjų smegenyse – tie patys stalčiai ir tie patys ryšiai tarp jų. Tik vaikų stalčiai pustuščiai, o esančiais ryšiais jie naudojasi drąsiai“, – neurologas Jokūbas kišas įsitikinęs, kad vaikai yra tokie pat protingi kaip suaugusieji, tik turi mažiau patirties.
Patirtis – ne toks jau geras dalykas. „Vaikas yra toks, koks yra. Jis neturi statuso. O dažnas suaugęs mano – aš esu Kas nors. Aš – šefas, aš – milijonierius, aš – menininkas. Sunku tą statusą nešiotis – jis velkasi lyg prie kojų priklijuotas pjedestalas, – Andrius Žebrauskas tvirtina, kad mes per daug gerai žinome apie savo statusą ir per mažai pažįstame save. Aktoriui liūdna matyti vaikus, kuriuos tėvai stengiasi užauginti labai kultūringais žmonėmis.
– Nešūkauk, čia ne miškas, nemosikuok rankom, nugriausi, sudaužysi, ko dabar verki, juk sotus. Mauna vaikui žalias kelnes, jis pyksta, nori rengtis mėlynas – kaip, vaikeli, tau nepatinka? O užaugęs jis pats nebežino, ko nori, ir klausia visokių stilistų nuomonės.“
Kaip kūrybiškumo išmokyti delfiną?
Kodėl ir save, ir kitus grūdame į griežtus rėmus? „Naudotis vis tais pačiais smegenų vingeliais – patogiau. Mąstyti kūrybiškai reikia daugiau energijos“, – tvirtina p. kišas. Tinginės tos mūsų smegenys? Ne visai. Jei ne tokia informacijos apdorojimo sistema, vargiai galėtume gyventi. Psichologė Rasa Kučinskienė siūlo įsivaizduoti, kuo virstų mūsų rytas, jei visas problemas spręstume nuo pradžių iki galo. Apsirengti būtų taip keblu, kad neišsiruoštume iš namų.
Ką jau čia padarysi, juk nepakovosi prieš gamtą – graudžiai atsidūsėjus būtų galima baigti šį rašinį. Jei taip būtų mąsčiusi amerikietė Karen Pryor, ji būtų nė nepradėjusi kūrybiško elgesio mokyti… delfinų. Malia ir Hou – tokie dalyvavusių eksperimente delfinų vardai – žuvų gaudavo tik už pačių sugalvotus naujus triukus. Pora savaičių praėjo ir jau atrodė – gyvūnai neįstengs sumanyti ko nors nauja. Jie kartojo tą patį ir turbūt piktinosi negaudami skanėstų. Tačiau po kiek laiko gyvūnai surengė tokį originalų pasirodymą, kad dresuotojai net nespėjo mėtyti žuvėkų.
Mes juk ne kvailesni už delfinus, ar ne?
Jei vaikystėje mus būtų liaupsinę už kūrybišką elgesį, sukti smegenis būtume įpratę. Psichologė niūriai linguoja galva: „Iš pradžių mokome vaikus vaikščioti ir kalbėti, o vėliau – sėdėti ir tylėti. Klausyk, įsimink, pakartok – vaikas greitai įsisąmonina, kad už atrastą savo tiesą gaus per nagus. Kuo daugiau neigiamų įvertinimų, tuo mažesnis noras eksperimentuoti.“ Rasa Kučinskienė įsitikinusi, kad suaugusieji ir iš vaikų, ir iš savęs tikisi per greito rezultato. Jei mėgaujiesi kūryba, leisdamas sau klysti, galiausiai ir kūrinys išeina neprastas. Baimė, kad dar nieko doro nepadarei, – užtvara prieš Pegaso nosį.
VERSLO KLASĖ
Ginta Gaivenytė
Visuomenė
2008 m. balandis
