Vilniaus universitetinės slaugos ir palaikomojo gydymo ligoninės Neurologijos skyriaus vedėjas neurologas Jokūbas Fišas teigia, kad savo profesiją pasirinko vedinas aukštesnių jėgų. Didžiausia jo svajonė – įsteigti visiems prieinamą modemų diagnostikos centrą bei važinėti Ferrari Enzo.
Ar atsimenate pirmąjį kartą, kada dalyvavote televizijos laidoje?
Atsimenu. Maždaug prieš septynerius metus dalyvavau Vilniaus televizijos laidoje „Namų daktarė”. Buvau svečias, turėjęs pasakoti apie ligas. Bet daugiausia įspūdžių man palikusi LNK televizijos laida „Sveikatos ABC”. Tai labai profesionali laida, viskas vyksta sklandžiai. Esu filmavęsis visose Lietuvos televizijose, todėl galiu taip teigti. Filmavimas trunka trumpiausia, aiškiausia, sklandžiausia, geriausia sumontuojama laida, parenkami geriausi fragmentai, akcentuojami įdomiausidalykai. Pasižiūrėjau paskutiniąsias dvi laidas – padaryta labai gerai.
Kaip jaučiatės prieš ir po filmavimo? Ar prieš filmavimą turite sugalvojęs itin svarbių dalykų, o po laidos manote, kad kažko taip ir nepasakėte?
Kartais būna. N amuose pasiruoši laidai, o laidoje pamiršti pasakyti arba tam nebūna progos. Vertinu save kritiškai. Todėl po laidos kartais netenkina minčių dėstymas, dikcija, kalba.
Ne visi gydytojai yra linkę dalyvauti televizijos laidose, nes vengia kolegų kritikos ar nenori būti aptarinėjami. Ar neišgyvenate, kad kas nors gali Jus nuvertinti?
Manau, kad laidos nėra vien reklaminės, komercinės. Jos visada susijusios su kažkokios problemos pristatymu. O tai – teigiamas dalykas, turi švietėjišką tikslą. Ir jeigu žinai temą, nesi apsišaukėlis, turi tribūną ir ką pasakyti, tai naudinga žmonėms. Patikėkite, laidos apie sveikatą suteikia žmonėms labai daug žinių apie ligas. Juk anksčiau tai buvo tabu. Niekas nekalbėdavo apie intymius dalykus. Dabar žmonės sužino apie maisto papildus, sveiką gyvenseną, fizinio aktyvumo svarbą. Visa tai yra sveikatinimo laidų dėka. Kaip galima bijoti ir neiti į tokias laidas, kai darai gerą darbą? O kritikos, aišku, gali sulaukti. Paprastai po laidų pasipila skambučiai, žmonės klausinėja, domisi. Iš to galiu spręsti, kad daug kas žiūri laidą, ir ji yra reikalinga. Iš kolegų neigiamų atsiliepimų negirdėjau. Kurie pavydi, tie tyli, kiti pagiria arba geranoriškai pakritikuoja.
Ar manote, kad ne visi gydytojai gali dalyvauti televizijos laidose, t.y. „kalbėti iš tribūnos”? Norint pasakyti, juk reikia turėti tam tikrą charizmą.
Nemanau, kad esu kažkoks ypatingas ar charizmatiškas. Taip susiklostė. Visi gydytojai, kurie dirba su žmonėmis, moka kalbėti, jie turi mokėti. Ir tai daro: priėmimo metu, ligoninėje, poliklinikoje.
Kaip pasirinkote profesiją? O gal profesija pasirinko Jus? Kas turėjo įtakos: tradicijos, šeima, mokykla?
Manau, kad mediciną pasirinkau automatiškai, vedinas aukštesnių jėgų. Negaliu nė pats aiškiai pasakyti, kodėl? Baigiau Šiaulių 7-ąją vidurinę mokyklą. Iš mano klasės daug kas stojo į medicinos mokslus, tačiau įstojome trise. Gal tokia aura susikūrė mokykloje ir klasėje? Viskas vyko labai įsakmiai ir imperatyviai. Nemačiau kito kelio. Būna, kad abejoji: gal studijuoti politechniką ar namų statybą, architektūrą. Man buvo aišku – medicina ir viskas. Atrodė, kad kitaip būti negali. Žinau, kad mūsų kurse tokių buvo daug. Manau, kad būtent tokie žmonės geriausiai dirba.
O koks buvote mokinys?
Geras. Nors šiek tiek „chuliganavotas”. Bet ne iš piktumo, o iš išdykumo. Mokytojams buvo nelengva dėl mano pokštų, juokų, išmonių. Turėjau lakią fantaziją. Tačiau mokslai dėl to nenukentėjo.
Ką prisimenate iš mokyklos laikų pokštų?
Prisimenu vieną pastabą, kurią man, dešimtokui, į pažymių knygelę įrašė anglų kalbos mokytoja: „Mokinys užsidėjo juodus akinius, priėjo prie lango ir ilgesingai stebėjo gamtą”.
Buvote romantikas?
Tai kažkokia poza, vaidyba prieš mokytoją. Ji buvo jauna, linksma moteris.
Mokykloje buvote geras mokinys. O koks studentas?
Iš pradžių ištrūkęs iš po tėvų sparno, pasijutau labai laisvas. Gyvenome audringai, atsirado daug naujų draugų. Tai truko pirmuosius dvejus metus. Tiesa, studijos buvo labai sunkios, sudėtingos disciplinos. Pamačiau, kad negaliu suderinti linksmo gyvenimo su mokslu. Turėjau mesti kompanijas ir imtis mokslų. Vėliau įsivažiavau ir savo kursą baigiau trečiuoju ar ketvirtuoju iš šimto penkiasdešimties.
Kokie studentiški nuotykiai yra įstrigę atminty?
Pamenu, vasarą dirbome Užtrakio tarybiniame ūkyje. Gyvenome Tiškevičiaus rūmuose, dirbome, tačiau turėjome laiko ir linksmybėms. Vieną kartą grįžome iš darbų anksčiau negu mūsų kurso merginos, pro langus sulipome į jų kambarį, sulindome į spintas ir laukėme jų grįžtant. Netrukus merginos grįžo, ėmė kalbėtis, ir staiga – su trenksmu atsiveria spintų durys, pro kurias išvirstame mes. Merginų reakcija buvo labai linksma. Juokėmės visi. Viso pasaulio komikai ir pats Lynas – palyginus su tuo, kas buvo – nulis. Mums buvo labai linksma, visi iškritome ir raitėmės ant grindų.
Kodėl pasirinkote nervų ligų gydytojo kelią?
Mano apsisprendimą lėmė dvi priežastys: neurologija – pati sudėtingiausia ir neaiškiausia specialybė bei dėstytojo Petro Visocko asmenybė. Pernai jam sukako 80 metų. Jis buvo ir dėstytojas, ir mano mokslinio darbo vadovas. Deja, visiškai paruoštos disertacijos dėl tam tikrų aplinkybių neapsigyniau. Būtent P. Visockas ir paskatino mane tapti neurologu. Šias žinias gilinau ir Jungtinėse Amerikos Valstijose, Rusijoje bei Ukrainoje, šiek tiek profesiniu požiūrių tobulėjau ir Vokietijoje.
Ar kuo nors skiriasi darbas, tarkime, „Santariškių klinikose” ir Slaugos ir palaikomojo gydymo ligoninėje? Ar nesijaučiate esąs ne tokioje prestižinėje vietoje, kaip galėtumėte būti?
Mūsų ligoninė taip pat yra universitetinė. Čia mokosi ir studentai, ir slaugytojos, ir socialiniai darbuotojai, vyksta studentų praktikos. Manau, kad ne vieta žmogų, o žmogus vietą puošia. Sveikatos srityje esti taip, kad kitas bendrosios praktikos gydytojas atneša daugiau naudos nei žinomas profesorius. Žinoma, atlyginimas už mūsų mediko darbą yra bepre- cedentinis viso pasaulio medicinos istorijoje. Iš čia kyla daug problemų ir manau, kad vieną dieną bus sprogimas panašus į pūlinio prasiveržimą. Tačiau tai atskiro pokalbio tema.
Ar turite svajonių, neišsipildžiusių troškimų?
Oi, daug ko norėčiau… Pirmiausia, parašyti darbą apie slaugos specifiką įvairių neurologinių ligų atvejais. Deja, tam vis trūksta laiko, nes esu priverstas dirbti keliose darbovietėse-ligoninėje, Medicinos diagnostikos centre, važinėju po Lietuvą konsultuodamas ligonius, dėstau, skaitau paskaitas farmacinių kompanijų užsakymu, užsiimu tiriamuoju darbu, rašau straipsnius medicinine tematika. Kita svajonė – įkurti modemų neurologinių tyrimų centrą, į kurį galėtų atvykti net ir tie, kurie turi mažas pajamas, ir brangūs centrai jiems nepasiekiami.
SVEIKATOS ABC
2004 birželis
