Labai liesas vyriškis garsiai nusižiovavo, pasirąžė ir toliau žvelgė nieko nesuvokiančiomis akimis. Jau dešimt metų Gintaris guli toje pačioje Vilniaus universitetinės slaugos ir palaikomojo gydymo ligoninės Neurologijos skyriaus palatoje. Tuos dešimt metų nekalbantį ir vos judantį ligonį pasikeisdami slaugo mama, tėvas, brolis, tetos ir žmona. Storų sąsiuvinių, kuriame jie užrašinėja visas vyriškiui atliktas procedūras, susikaupė didžiulė krūva.Tačiau artimieji nepaliauja tikėję – gal įvyks stebuklas ir dviejų vaikų tėvas atsigaus iš vegetacinės būsenos.
Neurologijos skyriaus vedėjas Jokūbas Fišas nuo artimųjų neslepia – vilties, jog ilgiausiai ligoninėje slaugomas vyras grįš į normalų gyvenimą, labai mažai. „Vis dėlto net ir šio paciento negalėčiau vadinti beviltišku. Kartais artimųjų meilė ir tikėjimas padaro tikrą stebuklą”, – tvirtino daugybę pusiau gyvų, pusiau mirusių žmonių matęs gydytojas.
– Filmuose matome, kaip metų metus nejudėdami gulėję pacientai staiga atsikelia, pradeda vaikščioti ir kalbėti. Ar tai įmanoma?
– Filmo scena, kai iš komos atsibudusi moteris valios pastangomis priverčia judėti kojas ir išvažiuoja keršyti savo skriaudikams – visiška fantastika. Artimieji turi būti labai kantrūs – reikia mėnesių mėnesius treniruoti nubudusį ligonį, kad jis žengtų kelis žingsnius.
Ilgą laiką per zondą maitintas ligonis atpranta netgi valgyti – dažnai reikia ilgai vargti, kol jis supranta, kaip nuryti maistą. Vienintelis dalykas, kuris gali grįžti staiga, yra kalba. Tačiau atvejai, kai atsibudę po ilgo laiko pacientai ima kalbėti iškart, labai reti.
– Kiek pacientų esate pavadinęs stebuklingai išgijusiais?
-Jau galėčiau išleisti nedidelę stebuklingų pagijimų brošiūrėlę. Mano skyriuje gulėjo šeši žmonės, kuriems nė vienas medikas nesiryžo pranašauti geresnės lemties nei visą gyvenimą trunkanti vegetacinė būsena. Dabar jie yra beveik sveiki. Visus šiuos pacientus labai mylėjo ir kantriai slaugė artimieji. Nuo vienos traumą patyrusios jaunos merginos dieną naktį nesitraukė mama ir žvakutes degino, ir maldas kalbėjo, ir šventųjų paveiksliukus rodė, ir po kūnu pagalvėles kaišiojo, ir prausė, ir kvėpino. O kitą jauną pacientą išslaugė jo mergina.
– Ar artimųjų bučiniai, mylavimas ir šnekos išties gali padaryti stebuklą? Kas pasikeistų, jei toks pacientas būtų paliktas prižiūrėti slaugytojams?
– Į mano kabinetą dažnai ateina turtingi pacientų tėvai ar sutuoktiniai ir pareiškia: „Darykite viską, ką galite, už viską sumokėsime, patys neturime laiko nuolat budėti prie ligonio lovos”. Nors tokius ligonius prižiūri geriausios slaugytojos, jie atsigauna rečiau už tuos, kuriuos nuolat gaubia artimųjų meilė, {rodymų, kad glostymas, šnekos, dainavimas veikia organizme vykstančius atsistatymo procesus, nėra. Tačiau aš įsitikinęs, jog vyksta kažkas, ko moksliškai dar nesugebame paaiškinti. Milijonas litų niekada neatstos milijono norų padėti artimam žmogui.
– Kokių savybių reikia žmogui, slaugančiam tokį ligonį? Greičiausiai vien meilės nepakanka?
– Nenustembu pamatęs, jog vyras net bijo prieiti prie žmonos lovos dėl to, jog gąsdina jos kraupi išvaizda. Kai kurie žmonės bijo kraujo, išskyrų, o tokie ligoniai seilėjasi, tuštinąs! ir šlapinasi po savimi. Išties reikia geležinės kantrybės. O ji ir atsiranda iš didelės meilės.
– Ar verta tikėti, jog mėnesio trukmės komą išgyvenęs žmogus ateityje galės mąstyti taip, kaip prieš nelaimę?
– Vienos pacientės, kurios išgijimą vadinu stebuklu, organizmas atsistatė visiškai. Ji rūpinasi vaikais, skaito knygas, sprendžia kryžiažodžius. Nežinau, ar trauma „neišlįs” ateityje – štai vienas mano pacientas, atsigavęs iš vegetacinės būsenos, iš pradžių elgėsi normaliai, o vėliau pradėjo vaikščioti po šiukšlynus ir rinkti butelius, rūkyti rastas cigarečių nuorūkas.
Tokių pacientų ateitis priklauso nuo to, kuri jų smegenų dalis yra pažeista. Esu matęs žmonių, kurie grįžta į gyvenimą neturėdami trečdalio smegenų, esu matęs ir tokių, kuriems pakenktas mažytis smegenų plotelis, o jie jau nebegali protingai mąstyti.
MM / Komentaras
Ginta Gaivenytė
2018 m. rugsėjis
