Trisdešimt dvejų metų moteris neprisimena, kaip ji iškrito pro langą. Neprisimena nei kryčio iš ketvirto aukšto išgąsčio, nei smūgio, nei skausmo. Gydytojai tai vadina retrogradine amnezija. Ši būklė tada, prieš ketverius metus, sukėlė daug klausimų ne tik Vilniaus universitetinės slaugos ir ilgalaikio gydymo ligoninės personalui, bet ir teisėsaugai. Nepaisant liūdnų medikų prognozių, šiai pacientei viskas baigėsi taip gerai, kaip ji ir norėjo: atsistoti ant kojų, tapti tokia, kaip buvo. Liūdna tiktai, kad sūnelis, kurio akyse įvyko nelaimė, tikrąja mamyte laiko aną, iškritusią pro langą.
Nelaimė – ne nusikaltimas
„Atsipeikėjau čia, ligoninėje. Tik prisimenu, kad kabinau užuolaidą. Mūsų butas Naujininkuose ketvirtam aukšte. Langas pasisuko, neišsilaikiau ir iškritau. Dar gerai, kad nukritau ant žemės, nes visai šalia yra plytelių takas. Būtų visai „šakės”. Dabar jau tik juokinga – ką padarysi?”.
Nervų ligų skyriaus vedėjas tik galvą kraipo klausydamasis pacientės versijos. „O vyras nestumtelėjo? – Jo net namie nebuvo. – Betgi tu nieko neprisimeni – kaip buvo? – Aš kaip tik prieš lipdama ant palangės jam paskambinau, kad greičiau grįžtų, nes man reikėjo skubiai pakalbėti. – Tuomet kodėl skambinai ir primygtinai liepei grįžti? – Gal pasiilgau, neprisimenu – juokiasi moteris. O gal norėjau, kad palaikytų mane…”.
Nervų ligų skyriaus vedėjas neurologas Jokūbas Fišas tik atsidūsta – ligoninės medikai bevelytų, kad pacientės 1994 metų rugsėjo 8 dieną patirta trauma būtų nelaimingas atsitikimas, o ne nusikaltimas. „Manykim, kad taip ir buvo, kaip ligonė pasakoja, tačiau jos vyrui buvo pareikšti įtarimai. Jis labai nervinosi, jaudinosi, lakstė čia. Jam tikrai buvo uodega įkirpta. Tačiau vėliau pripažinta, kad atvejis – nesmurtinis. Dabar apie tai nebėra ko kalbėti. O tuomet mes turėjom labai sunkios būklės ligonę, kuri mūsų ligoninėje gydosi ketvirti metai. Kaskart mes jai paskiriam rimtą gydymo kursą, ji guli po du tris mėnesius, pasitaiso. Jos sveikata kasmet vis gerėja“. Dabar moteris ligoninėje palaikomajam gydymui yra nuo lapkričio mėnesio, išrašyti ją ruošiamasi dar po savaitės.
Į ligoninę – mirčiai
„Atvežė pas mus po žiaurios traumos, su daugybiniais kaulų lūžiais, komos būsenos. Vegetacinės būklės. Nekalbėjo, darė po savim. Kūnas kachektiškas – kraštutinai išsekęs. Praktiškai, ante mortem. Galvojom, kad jei išgyvens, liks visiška „daržovė“, – prisimena gyd. J.Fišas. Dabar jo pacientė šypsosi, tik šypsena ne visai simetriška. Lengvai bendrauja -juokiasi, juokauja, greitai reaguoja. Eidama kiek velka kairę koją. Dar užpernai moteris klausdavo neurologo: „Daktare, ar aš esu „durna“, ar normali? Dabar jai tokių klausimų nebekyla. Vyras personalo klausinėdavo: „Ar ji atsistatys?“ Ji atsistatė. Dabar rūpinasi šeima – juk du vaikus augina – iš pirmos ir antros santuokos po sūnų. Ji puikiausiai socializuota. Dirbti, moteris, aišku, negali. Jai nustatytas 80 procentų nedarbingumas, gauna 500 litų pašalpą. Dirba sau: sako, kad namų ruošoje jos indėlis menkas, bet aiškiai pastangas nuvertina lygindama save su ana, sveika moterim, laikiusia ant savo pečių visas keturias namų kertes. Tačiau dabar ji įsigijo nekilnojamojo turto, žemės ir namą, rūpinasi jo remontu. Tai, bet kas pasakys, reikalauja ne tik jėgų, bet ir geros orientacijos.
Jos vyresnėliui – 13. maželiui – rugpjūtį bus penkeri. „Viskas atsitiko jo akyse. Jis ir dabar sako: Mano mama „buch“ pro langą“. Sakau jam: Betgi tai aš – tavo mama“. Vaikas nesutinka: „Ne, tu kita mamytė. Mano mama iškrito“. Jis mane kitokią prisimena. Mano plaukai buvo ilgesni. Vyresnysis sūnus gyvena kaime Šalčininkų rajone, ten mokosi lietuviškoje mokykloje. Aš jį dažnai lankau. O mažėlis – su manimi, eina darželį“.
Kartu su moterim bandom paaiškinti jos pasveikimo paslaptį. „Kiek save prisimenu po traumos, man net į galvą neatėjo, kad gyvenimas baigtas. Norėjau tik vieno: atsistoti ant kojų ir būti tokia, kokia buvau. Pati norėjau – noriu ir viskas!“ Artimieji, personalas tvirtina, irgi to paties norėjo. Klausiu, kieno pastangos dar padarė stebuklą: „Gydytojų, aišku. Bet vyras irgi labai stengėsi: ateidavo rytą vakarą, keitė pampersus“, – sako dėkinga pacientė. Gyd. J.Fišas iš savo praktikos žino, kad tokiais atvejais nutinka visaip: būna, kad moterys labai savo vyrus žiūri, būna, kad vyrai. O būna, kad nieks nieko nežiūri.
Vilniaus universitetinės slaugos ir ilgalaikio gydymo ligoninės Skyriaus vedėjo gydytojo neurologo JOKŪBO FIŠO komentaras:
– Mano praktikoje taip po traumų atsistačiusių ligonių, kaip ši moteris, buvo per dešimtį. Jai pagal Glasgow skalę buvo šešių balų koma. Paprastai, netgi po visų mūsų pastangų, tokie ligoniai lieka su labai dideliais protiniais ir fiziniais defektais, dainai epilepsija prisideda. Jai, ačiū Dievui, to nebuvo. Ši ligonė – geriausias mūsų darbo rezultatas. Bet ji buvo vegetacinės būklės: sauskelnės, sutrikusi motorika, o labiausiai nukentėjo atmintis ir orientacija. Iš komos ji išėjo po aštuonių mėnesių nuo traumos. Tarp kitko, ryškiai jos būklė pagerėjo tik praėjusiais metais. Bet ilgas gulėjimo laikas nebuvo tuščias – tai buvo reabilitacija: mankšta, masažas, darbas su psichologe. Taipogi ji kantriai dirbo su logopedu, kadangi jai buvo ir afazija – sensomotorinės formos kalbos sutrikimas dėl kalbos centrų pakenkimo. Afazijos praktiškai nebėra. Kairė jos koja dar silpna, nuolat skiriam masažą, mankštą. Dabar mes ją gydom kraujotaką gerinančiais vaistais, cerebriniais metabolitais, nootropais, kurie atstato smegenų funkciją. Ir atstatom. Man sunku pasakyt, kokia bus moters sveikata. Galiu pasakyti tik viena: pasiekėm beveik maksimumą. Protiniai gebėjimai praktiškai normalaus lygio. Motorika dar šiek tiek sutrikusi – kai eina, matyti, kad ne viskas gerai. Bet gal ir toji kairė koja pradės geriau judėti. Bet ir laiko prasme, ir pagal medicinines normas – daug pasiekta.
Solveiga Potapovienė
LIETUVOS SVEIKATA
Nr 6 (741) 2008 vasario 7-13 d.
