Praeities idealizavimas yra viena būdingiausių žmogaus savybių. kurios prigimtis, ko gero, ne socialinė ar kultūrinė, bet prigimtinė ir biologinė. Su nostalgija prisimename nerealų alaus skonį Tauro rage ar intensyviai mėlynas rugiagėles Užtrakio tarybinio ūkio laukuose, užsirietusias bendraklasės Irutės blakstienas ar kurtinamai garsų bangų ošimų Palangoje. Pratęsti pasažą maloniam skaitytojui siūlau savarankiškai Vis dėlto yra dideli dalykai, kūne buvo, yra ir visuomet bus. kol gyvas bent vienas harno sopiem. Liuksoro architektūra. Platono idealaus pasaulio idėja. Likimo simfonija, tikimybių teorija. Budos mokymas ir dar daug daug prov cr/ių leidžia pasijusti mums nušvitusiais, dvasiškais, tolygiais Jam Kūrėjui. Be to. kiekvienas turime savo nediduką asmeninį. nepaprastų, stebuklingų išgyvenimų pasaulį. Mes. XX amžiaus pabaigos Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto studentai, savo prisiminimų lobyne turime v įsą plejadą nepaprastų pedagogų, tarp kurių norėtųsi išskirti Joną Lėlį. Būdamas keistų manierų, greitakalbis, visai neįprastinės sovietinės išvaizdos. jis neatrodė juokingas, greičiau kėlė pagarbą. Buvo juntama, kad po gana komišku elgesiu slypi giliausia erudicija, geranoriškumas ir tikra gydytojo filantropija. Odos ir venerinių ligų disciplina nebuvo „centrinė“, neprisimenu nė vieno, kuris studijų metu būtų norėjęs tapti dermalologu-venerologu. bet į praktikos darbus ir paskaitas susirinkdavo visi studentai. Demokratinė profesoriaus J. Lėlio pratybų atmosfera stebuklingai sukūrė dirvą gilioms ir išsamioms žinioms. kolovą, kuris Panevėžio berniukų gimnazijoje dėstė lotynų, graikų ir rusų kalbas.
Bijodamas pasirodyti nekuklus, turiu prisipažinti, kad J Sokolovas yra šio menkučio rašinėlio autoriaus senelis, ir tie profesoriai. kuriuos anuomet mokė J. Sokolova. man buvo nepadoriai atlaidūs. Minėtoji knyga Mokiniai, mokytojai ir garsenybės yra net ne plyta Lietuvos medicinos (ir ne tik) istorijai, o ištisas blokas, siena. Lengva, elegantiška kalba, nė kiek nesupaprastinant ir nesuvulgarinant, pasakojama apie legendini sudėtingos ir prieštaringos biografijos anatomijos profesorių Jurgį Žilinską, apie profesorių Petrą Juodakį, botaniką Liudą Valionį. Su gilia pagarba, bet objektyviai J. Lelis aprašo profesoriaus Petro Avižonio gyvenimo kelią Knygoje atskiri skyriai skini profesoriui džentelmenui Emiliui Vinteleriui, autoriaus bendradarbiui dei- matologui profesoriui Broniui Sidaravičiui. Nepaprastai įdomus, gyvas ir linksmas skyrius Lietuviškas Orfėjus skirtas Kipan Petrauskui. Autorius, kaip visapusiškas žmogus, labai mėgo muziką, todėl nenuostabu, kad kita knygos dalis skirta kitam iškiliam tenorui Juozui Indrai. Trumpoje apžvalgėlėje neįmanoma suminėti visų knygos herojų, bet su ypatingu pietetu J. Lelis rašo apie lietuvių kilmės mokslininką, atradusi blyškiąją spirochetą. Fricą Šaudinį. Skyrius pavadintas Lietuvių kilmės genijus Fricas Šaudinis. Knygos pabaigoje autorius pateikė esė Genijaus problema, kuri gilumu ir universalumu galėtų pretenduoti j filosofinės publicistikos aukso fondą. Busimam knygos skaitytojui pavydžiu nepaprastai įdomaus, informatyvaus ir kartu linksmo skaitymo.
2011 metais mirus J. Lėliui (anapiliu iškeliavo sulaukęs 97 metų), kitąmet leidykla Agora išleido dar vieną knygą Kur tie nameliai, kur takai… Tarpukario Lietuvą prisimenant Joje neidealizuojant ir nepagražinant aprašoma tarpukario Lietuvos tikrovė. Baigęs mediciną Vytauto Didžiojo universitete, gydytojas J. Lelis dirbo įvairiuose Lietuvos provincijos miesteliuose, tad galėjo pamatyti ne fasadinę liaudies gyvenimo pusę. Tą memuarinę knygos dalį privalo perskaityti v isi. kuriems „buržuazinė“ Lietuva iki šiol atrodo kaip Eldoradas, bei visi besidomintys Tėvynės istorija. Ypač principingas autorius skyriuose apie Antaną Smetoną. Gilus medžiagos išmanymas, išsami istorinio konteksto analizė labai įtikinamai pavaizduoja „tautos vadą“. Knygoje pateikiami nuoširdūs pasakojimai apie garbę, neapykantą, meilę, pasiaukojimą. Visos istorijos pasisemtos iš gyvenimo, bet yra nuostabiai literatūriškai apdorotos. Atsiprašau už ilgą citatą, bet negaliu nepasidalyti savo mėgstamiausia knygos vieta, kuri labiausiai atskleidžia autoriaus kalbos magiją. Skyriuje Naktigonė: vakaras ir rytas berniukas pabunda anksti ryte: Bet kas darosi ry tų pusėje? Pras isklaidžius migloms, kažkur toli toli iš žemės. kaip išskėsti rankos pirštai ėmė šauti aukštyn į dangų mirguliuojantys rausvi, gelsvi, mels vi ir kitokių spalvų spinduliai, iš pradžių blankūs, bet su kiekviena sekunde vis ryškesni ir skaidresni. Pilkas miglų ežeras ėmė pamažu nykti. Pagaliau prie pat žemės, toje vietoje, iš kur veržėsi ribuliuojantys spinduliai, blykstelėjo labai šviesus, vos išgaubtus dryželis, kuris pamažu didėjo ir plėtėsi. Šio tekančios saulės dryželio spalvingas ribų liovimasis stiprėjo. Gūdūs miško garsai nuščiuvo. Pažeme padvelkė švelnus vėjelis, blaškydamas miglas. Blausi šviesa nuskaidrėjo. Žvilgtelėjęs į netoliese stovinu ką tik buvusį pilką, o dabar skalsėtai žaliuojantį berželį vos neaiktelėjau: jo viršūnė buvo apsipylusi tviskančiomis ryškiai raudonomis, gels vomis, violetinėmis, žaliomis šviesomis. Šis nuostabus tviskesys ir ribuliavimus pamužu plito žemyn nusvirusiomis berželio šakomis. Pagaliau suribuliavo rasota žolė. Visa pieva ir joje sto jantys medeliai tarytum sužiburiavo va įvaryki lės spalvomis.
Pasaulis pasidarė neapsakomai gražus! Dideliam raudonam saulės rutuliui šiek tiek atsiplėšus nuo žemės, miške linksmai pragy do paukščiai, jie čiauškėjo, čiulbėjo, čirškėjo, pypsėjo…
Knygoje šmaikščiai, ironiškai aprašytas sovietinės tikrovės debiutas, susidūrimai su bukokais saugumiečiais. nepagailint tamsių spalvų realistiškai pavaizduoti naująją santvarką. Įdomiausias man buvo pasakojimas Lietuviškoji Judita, kuriame atskleidžiama. kaip 1919 metais Lietuvos nepriklausomybė buvo pakibusi ant plauko. Lenkų karinė organizacija P( )W ruošėsi įvykdyti karinį perversmą. Nepriklausomybę išgelbėjo vėliau tapusi J. Lėlio pediatrijos dėstytoja Aldona ( erneckaitė-Birutavičiene. kuri ypač gudriai išvogė perversmininkų planus. Perversmas sužlugo. Visi priešai buvo suimti ir nuteisti, o šalis išsaugojo ką tik iškovotą nepriklausomybę. Autorius A Čemec- kaitės-Birutavičienės poelgį lygina su biblinės gražuolės Juditos, nužud/iusios Holofemą, žygdarbiu. Su subtiliu humoru J. Lelis skyriuje Periokas Holmsas ir seksbomba pavaizduoja kovą su venerinėmis ligomis. Beje, profesorius už itin sėkmingą darbą gydant sifilį Lietuvoje. 1974 metais apdovanotas Valstybine premija. Jis yra daugelio dermatologinių leidinių autorius, o tarptautinė dermatologų bendruomenė hipohidrozinę ektoderminę displaziją pavadino Lėlio sindromu.
Baigdamas noriu vėl pacituoti J. Lėlį. Kalbėdamas apie F. Šaudinį ir romėnų poetą Ovidijų, jis prisiminė frazę Nomenque erit indelebile nostrum – ir mūsų vardas bus neišdildomas, amžinas. Tebūnie šie žodžiai skirti ir jam profesoriui J. Leliui.
INTERNISTAS
2013 m. spalio 11 d.
(137)
